Atliekų rūšiavimas vis dar nėra tapęs didelės Lietuvos gyventojų dalies kasdieniu įpročiu. Kodėl? Kiekvienas nerūšiuojantis gali išvardyti ne vieną savo elgesį pateisinančią priežastį. Pavyzdžiui, daugiabutyje Šiauliuose gyvenanti buhalterė Kristina įsitikinusi, kad rūšiuoti neverta, nes tai vis tiek neduoda jokios finansinės naudos.

„Mūsų name yra rūšiuojančių gyventojų, bet didelė dalis mano kaimynų nerūšiuoja. Už šiukšles ir rūšiuojantys, ir nerūšiuojantys moka tiek pat, tai kodėl aš turiu kasdien sukti galvą, kur dėti nereikalingas pakuotes? Turime namuose vieną šiukšlių kibirą, į jį viską ir metame“.

Gal iš tikrųjų rūšiavimas tik apsunkina gyvenimą ir visiškai neatsispindi gyventojų gaunamose sąskaitose už atliekas? Kaip yra iš tiesų? Pabandykime išsiaiškinti.

Moka du kartus

„Nerūšiuodami gyventojai už pakuočių atliekų sutvarkymą moka du kartus, – Kristinai ir kitiems panašiai manantiems atsako Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro direktorė Jolita Šalkauskienė. – Ko gero, daugelis vis dar nežino, kad pirkdamas bet kokį gaminį žmogus sumoka ir už jo pakuotės sutvarkymą. Jei pakuočių atliekas išmetame į mišrių (buitinių) atliekų konteinerį, jos keliauja į atliekų apdorojimo įrenginius, po to į deginimą ir dalis į sąvartyną, ir tada už jų sutvarkymą sumokame antrą kartą. Deginimo įkainiai auga, kaip ir taršos mokestis už sąvartyne šalinamas atliekas. Todėl atliekų, kuriomis atsikratome per buitinių atliekų konteinerius, sutvarkymas yra labai brangus“.

Taigi, akivaizdu, kad Kristina ir kiti panašiai mąstantys nerūšiuodami skriaudžia patys save. Kuo daugiau atliekų išrūšiuojama, tuo mažiau jų patenka į bendrus konteinerius buitinėms atliekoms, už kurių išvežimą ir sutvarkymą gyventojams reikia mokėti. Į rūšiavimo konteinerius metamos pakuočių atliekos išvežamos nemokamai – jų surinkimą ir tvarkymą finansuoja supakuotų gaminių gamintojai ir importuotojai. Todėl, jei visi daugiabučių ir individualių namų gyventojai rūšiuotų buitines atliekas, jiems užtektų žymiai mažesnės talpos mišrių atliekų konteinerių, už kurių išvežimą reikėtų mokėti mažiau.

Didžioji dalis – į sąvartyną

Galima pateikti ir statistikos: kiekvienam Lietuvos gyventojui per metus tenka iki 70 kg galimų išrūšiuoti atliekų. Šios atliekos namų ūkyje sudaro 50–70 procentų bendro gyventojų šalinamų atliekų tūrio. Kiekvienas privačių namų gyventojas išrūšiuoja maždaug pusę jų – apie 35 kg, ir jiems už jų išvežimą ir sutvarkymą, žinoma, mokėti nereikia. Deja, daugiabučių namų gyventojas per metus išrūšiuoja tik apie 5–10 kg.

Lietuvos namų ūkiuose per metus susidaro apie 150 tūkst. tonų pakuočių atliekų. Per užstato (taromatų) ir rūšiavimo konteinerių – „varpelių“ sistemą per metus išrūšiuojama apie 55 tūkst. tonų pakuočių atliekų. Vadinasi, vis dar beveik 100 tūkst. tonų pakuočių atliekų nukeliauja į mišrių komunalinių atliekų srautą.

Per savaitę – tik trečdalis kibiro

Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šalčiūtei klausimas, ar apsimoka rūšiuoti, nekyla.

„Rūšiuoju ne tik stiklą, plastiką ir popierių, – sako Monika, – bet ir žaliąsias atliekas, kurios keliauja į žaliųjų atliekų konteinerius, maišus arba į komposto dėžę sodyboje. Apskritai, stengiuosi kuo mažiau plastiko (maišelių, pakuočių) parsinešti namo, o bendrųjų atliekų mes, 4 asmenų šeima, sukaupiame trečdalį šiukšlių kibiro per savaitę“.

Taigi, laikas sugriauti mitą, kad rūšiuoti neapsimoka. Tai turi tapti tiesiog kiekvieno piliečio įpročiu, o kai bent jau nedidės sąskaitos už atliekų išvežimą ir sutvarkymą, pamatysime ir apčiuopiamą naudą.

Sigita Inčiūrienė